Iš ko verčiau pirktumėte mėsainį: iš ant kiekvieno kampo užkandines įkūrusio greitojo maisto tinklo ar mažutės bendruomenės kavinės, kurioje darbuojasi rajono senjorai? Ar pirktumėte tiesiog eilinį drabužį iš didžiulio drabužių tinklo, ar tą, kurį pasiuvo jūsų mieste mažylius auginančios mamos, neturinčios galimybės dirbti niekur kitur? Lietuvoje surengtame Socialinio verslo forume viešėjęs verslininas Fionnas Dobbinas sako, jog vartotojai šiandien jau nebenori atiduoti savo sunkiai uždirbtų lėšų savanaudiškoms korporacijoms. Socialinės integracijos instituto programų vadovas Arūnas Survila priduria, jog šiandien geri norai gali virsti verslu. Tik ten, kur sukasi milijonai, atsiranda ir tokių, kuriems bendruomenės gerovė ir socialinių problemų sprendimas nėra prioritetas.
Nemokami bendruomenės renginiai, pigių biurų patalpų nuoma bendruomenės nariams, drabužių verslas, įdarbinantis tik vaikus auginančias mamas, riedlenčių ir riedučių parkas jaunimui iki tol merdėjusiame pramoniniame mieste – tai vos kelios Jungtinėje Karalystėje ir Latvijoje įgyvendintos socialinio verslo idėjos.
Pirmieji tarp Baltijos šalių – o kas toliau?
Prieš porą savaičių Ūkio ministerija Lietuvoje pasirašė socialinio verslo koncepciją. Tai padarėme pirmieji iš Baltijos šalių, o šį dokumentą ruošusių ministerijų bei nevyriausybinių organizacijų atstovai sako, jog tai yra pirmasis žingsnis – šis sektorius nuo šiol augs ir plėsis.
„Pavienių socialinių iniciatyvų gausa ne tik Europoje, bet ir Lietuvoje liudija apie bendruomenių norą vienytis bendrų tikslų labui. Koncepcijos patvirtinimas yra pirmas žingsnis skatinant socialinį verslą, sudarant tinkamas sąlygas jam skatinti ir valstybės pagalbai gauti, – sako ūkio viceministras Marius Skarupskas. – Ūkio ministerija kuria tarpinstitucinę darbo grupę, kuri formuos socialiniam verslui palankią teisinę aplinką, palankią finansinę ir mokestinę paramos sistemą ir didins socialinio verslo žinomumą“.
Darbo grupės veikloje jis pakvietė dalyvauti suinteresuotų valstybės institucijų, verslo asociacijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovus, mokslo ekspertus ir kitų suinteresuotų šalių atstovus.
Socialinio verslo užuomazgas taip pat skatina ir nuo praėjusių metų startavęs šios srities verslų akseleratorius „Socifaction“ – neseniai keliasdešimt jaunų žmonių jau užbaigė pirmąjį projekto etapą. Per kelis mėnesius trukusius mokymus, mentorių pagalbą, keli socialinio verslo daigai sudygo – komandos pradėjo realią veiklą.
Socialiniam verslui šiuo metu skiriamos ir didžiulės Europos Sąjungos fondų lėšos, tačiau kliūčių vis dar yra.
Būsimiesiems verslininkams – solidi parama
Kaip didžiulę galimybę socialiniam verslui Lietuvoje Arūnas Survila įvardija paslaugų decentralizaciją. Viceministras M. Skarupskas taip pat mano, jog dalį valstybės įgyvendinamų socialinių funkcijų galima perduoti vykdyti privačioms iniciatyvoms.
Pavyzdžiui, tuo metu, kai itin trūksta vietų senelių priežiūrai didžiulėse slaugos institucijose, Nemunėlio Radviliškio miestelyje Lietuvoje veikia privatūs senelių globos namai, kur senjorai gyvena vienos iš vietos moterų dovanotame name, yra prižiūrimi darbuotojų ir kartu gauna medicininines paslaugas.
A. Survila mano, jog šiuo metu didžiausia galimybė socialiniam verslui – „LEADER+“ programa. Ji labiau orientuota į kaimo bendruomenes, kurių šiuo metu Lietuvoje yra daugiau nei 1500.
2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu bendruomenių kaimo gyvenvietėse kuriamiems verslams suplanuota beveik 114 mln. litų.
„Atsižvelgiant į socialinės ekonomikos raidos tendencijas ES, socialinio verslo plėtra Lietuvoje taip pat turėtų vykti dviem kryptimis – skatinant tradicinį privatų verslą įsitraukti sprendžiant socialines problemas ir skatinant nevyriausybines organizacijas savo veikloje taikyti verslo modelius“, – svarsto M. Skarupskas.
Savivaldybės turtas – ne visiems
Dar viena galimybė – be gyvybės riogsantis valstybės turtas. Dažna savivaldybė Lietuvoje turi nenaudojamų pastatų ar erdvių, kurios galėtų būti skirtos bendruomenių iniciatyvoms vystyti. Tačiau iki šiol egzistuoja įstatymas, kuris neleidžia šio turto perduoti viešosioms įstaigoms ar nevyriausybinėms organizacijoms. Tačiau privačioms – prašom. Priminsime, jog prieštaringai vertinamai įmonei „Start Vilnius“, valdančiai „Air Lituanica“, skirta daugiau nei 100 įvairiausių patalpų.
„Keistas yra valstybės turto panaudos įstatymas. Pavyzdžiui, yra nenaudojamas pastatas – savivaldybė jį galėtų atiduoti viešajajai įstaigai ar labdaros fondui, jog jie kurtų kokį nors užimtumo centrą. Tačiau įstatymas to neleidžia. Užtat tai leidžiama socialinėms įmonėms (bendrovėms, kuriose dirba neįgalieji, išėję iš įkalinimo įstaigų ir kiti socialinės rizikos asmenys, – red. past.), nors jos neatitinka socialinio verslo sampratos“, – teigė A. Survila.
Vis tik ir šioje srityje šiek tiek pasistūmėme į priekį – neseniai nevyriausybinių organizacijų pastangomis Seime užregistruota įstatymo pataisa, kuriai pritarus viešosioms įmonėms bus leista naudoti valstybės turtą.
70 mln. litų – „barbėms devyndarbėms“
Siekiant, kad dalis valstybės turto nukeliautų turintiems gerų norų ir padėtų sunkiau besiverčiantiems ar mažiau galimybių dirbti turintiems žmonėms, Lietuvos viešųjų pirkimų įstatyme numatyta, jog visos perkančiosios organizacijos 5 proc. paslaugų turi pirkti iš socialinių įmonių. Socialinėse įmonėse dirba negalią turintys, arba socialinės rizikos grupių atstovai, pavyzdžiui, ilgalaikiai bedarbiai. Valstybė finansuoja šių žmonių įdarbinimą ir atlyginimo išlaidas.
Tačiau šioje vietoje gerais norais grįstas kelias neretai nuveda prie storesnės kažkieno piniginės.
„Iš viso Lietuvoje yra tik 140 socialinių įmonių. Ir tie 5 proc. pirkimų leidžiami pirkti tik iš jų. Labai siekiame, kad šis punktas būtų praplėstas, ir pirkimuose taip pat galėtų dalyvauti socialinis verslas. Pasidomėjau statistika ir pastebėjau, kad tie 5 proc. niekada dar nebuvo pasiekti. Kitaip tariant, perkančiosios organizacijos neįgyvendina įstatymo. Kodėl? Matyt, todėl, kad 140 organizacijų negali patenkinti įvairių valstybinių institucijų poreikių“, – kalbėjo A. Survila.
Kita vertus, šios organizacijos labai stengiasi. Galima atrasti bendrovių, užsiimančiš keliomis visiškai skirtingomis veiklomis nuo rankdarbių iki viešųjų pirkimų konsultacijų. Tai įrodo, jog jos stengiasi daryti bet ką, kad tik valstybinės institucijos iš jų nupirktų kuo daugiau paslaugų.
Praėjusiais metais minėtos 140 bendrovių pasidalino 70 mln. litų ir tai tesudarė 3, o ne 5 proc. visų įvykdytų viešųjų pirkimų. Vadinasi, kad ir kaip būtų sunku tuo patikėti, apie 46 milijonus šiam tikslui numatytų lėšų nukeliauja kažkam kitam.
Viceministras M. Skarupskas pažadėjo, jog ši problema bus aptarta darbo grupėje, rengiant Socialinio verslo skatinimo veiksmų planą.
„Koncepcijoje įtvirtintas socialinio verslo apibrėžimas, kuris leidžia aiškiau įžvelgti skirtumus tarp socialinio verslo ir jau įtvirtinto socialinių įmonių apibrėžimo“,– sakė viceministras.
„Neįgaliųjų forumo“ atstovė: neįgaliaisiais tampa ir tie, kam skauda nugarą
Jei savo paslaugas savivaldybėms galėtų pasiūlyti įvairūs socialiniai verslai, konkursuose greičiausiai dalyvautų keli tūkstančiai organizacijų.
Socialinės integracijos instituto atstovas A. Survila prisimena absurdišką pavyzdį: viešųjų pirkimų tarnyba gavo užklausą, ar galima pirkti paslaugas iš įmonę turinčių neįgaliųjų – vežimėliuose sėdinčių asmenų, nors jie patys neturi socialinės įmonės statuso. Atsakymas – „ne“. Kad šioje srityje esama piktnaudžiavimo pripažįsta netgi „Neįgaliųjų forumo“ atstovė Henrika Varnienė.
„80 proc. socialinių įmonių valdo verslas. Kodėl jie nedalyvauja kai kuriuose viešuosiuose pirkimuose? Todėl, kad jie dalyvauja ten, kur yra dideli pinigai. Dabar neva ten įdarbinami neįgalieji, įmonės gauna didžiules subsidijas. Galiu pasakyti, kad didžioji dalis neįgaliųjų, kurie dirba šiose įmonėse, turi lengvą negalią. Pavyzdžiui, šiek tiek skauda nugarą, pasiimi nedarbingumo pažymą – štai jau ir gali dirbti socialinėje įmonėje. Taigi kas ta socialinė įmonė? Mano išvardyti faktai Jums turėtų sufleruoti atsakymą“, – kalbėjo H. Varnienė neseniai įvykusiame „Socialinio verslo forume 2015“.
Galbūt ir socialinio verslo srityje gali pridygti gera misija prisidengiančių įmonių? Paklausėme viceministro M. Skarupsko, kokie tokioje situacijoje galėtų būti saugikliai, atskiriantys siekiančius socialinės gerovės nuo siekiančių gerovės tik sau.
Ūkio viceministro teigimu, socialinės įmonės savo uždirbtą pelną skiria egzistuojnačių socialinių iššūkių sprendimui.
„Socialinis verslas turi būti valdomas atskaitingai ir skaidriai ir nepriklausomas nuo valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, viešojo sektoriaus ir kitų organizacijų. Ūkio ministerijos formuojama darbo grupė taip pat nagrinės ir tam tikrų saugiklių klausimą“, – teigė M. Skarupskas.
Comments are closed.