„Socialinis verslas panašus į iš po asfalto besikalančią žolę – jis augs, jei tam bus tinkamos sąlygos. Mes padarysime viską, ką galime, kad jas sukurtume“ – taip prieš dvejus metus kalbėjo tuometinis ūkio viceministras Kęstutis Trečiokas. Kas per tą laiką pasikeitė ir kokie pokyčiai dar turėtų įvykti Lietuvoje, kad socialinio verslo situacija pagerėtų?
Ruošiantis Socialinio verslo forumui 2016, verta prisiminti vieno iš pagrindinių svečių praeito forumo metu – airių kilmės socialinių verslų kūrėjo ir vystytojo Miceál Pyner – išsakytas mintis. Kaip socialinio verslo šiauriniame Londono priemiestyje Shoreditch, kentėjusiame nuo aukšto nedarbo lygio, nusikalstamumo ir marginalizacijos, įkūrėjas, jis davė labai svarbių patarimų, galinčių prisidėti prie šios srities gerinimo Lietuvoje.
Interviu su Miceál Pyner, socialinio verslo ir kūrybinės ekonomikos atstovu
- Su kokiais sunkumais susidūrėte kurdami projektą Londone ir įsiliedami į socialinio verslo sektorių?
Tiesą sakant, valdžia buvo labai palanki šiai visuomeninei iniciatyvai. Iš pradžių mūsų tikslai buvo labai nedideli. Jei 2000 metais būčiau žinojęs, ką veiksime 2012, tikriausiai nebūčiau to tęsęs. Noriu pasakyti, jog kai sukūrėme organizaciją, mūsų verslas buvo labai nedidelis ir lengvai pamatuojamas: išsikeldavome užduotį – ją įvykdydavome, tada imdavomės kitos užduoties ir taip toliau. Visgi, laikui bėgant organizacija vis didėjo ir mes ėmėme daryti daugiau dalykų. Tai buvo didelis iššūkis, tačiau sistema, valdžia ir įstatymų leidyba buvo mūsų pusėje – jie mums padėjo, o ne trukdė tęsti veiklą, o tai labai palengvino darbą.
- Kokius įžvelgiate skirtumus tarp sistemų Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvoje?
Socialinio verslo sąvoka tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse yra suvokiama skirtingai, o tai ir sukelia sunkumų. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje labai aiškiai suprantama, jog socialinis verslas nėra skirtas tik darbui su neįgaliaisiais, nepasiturinčiais ar socialinės atskirties grupėmis; tai verslas plačiąja prasme, kurį kartais gali vykdyti ir labai didelės kompanijos. Manau, jog Lietuvoje dar yra kur tobulėti šioje srityje. Tiesą sakant, ne tik čia, bet ir visoje Europoje įžvelgiu problemą, jog atsakomybė už socialinį verslą ir jo valdymą yra paskirstyta skirtingoms institucijoms. Mano nuomone, tai turėtų būti centralizuota. Lietuvoje egzistuoja trys ar keturios institucijos, atsakingos už vieną dalyką – socialinį verslą. Manau, jog tai mažina efektyvumą ir kelia sumaištį. Reikia geriau apgalvoto, strateginio požiūrio. Pavyzdžiui, Lietuvoje atsakomybę už socialinį verslą mes galime paskirti finansų, ūkio, bendruomenių, teisingumo ar kitai institucijai, radus vieną tinkamiausią, bet neišskirstant jos visoms. Kita priežastis, kodėl Lietuva dar šiek tiek atsilieka šioje srityje, yra ta, jog nėra vieningo tinklo, kuris atstovautų visus socialinius verslus. Jungtinėje Karalystėje yra įkurtas tokio pobūdžio tinklas, kuriam priklauso keli šimtai narių. Kai valdžios atstovai nori išsiaiškinti socialinio verslo atstovų nuomonę tam tikrais klausimais, jie kreipiasi į tinklą ir gauna vieningus atsakymus, priimtus visuotinių susirinkimų metu. Pavyzdžiui, mano įkurta organizacija yra prisijungusi prie vieno iš tokių tinklų „Lokale“, kurią sudaro 740 narių. Jei valdžios atstovai nori sužinoti daugiau apie bendruomenę ir jos vykdomus socialinius verslus, kreipiasi į šią visam regionui atstovaujančią organizaciją. Lietuvos atveju tektų bendrauti su 400 atskirų organizacijų, ko padaryti praktiškai neįmanoma. Vadinasi, dialogas su Vyriausybe jūsų atveju kelia daug daugiau iššūkių verslui. „Locality“, prie kurio esame prisijungę, yra nacionalinis socialinių verslų tinklas, vienijantis ambicingas organizacijas. Metinė narystė jame kainuoja 75 svarus. Už šiuos pinigus rengiamos konferencijos, reguliarūs susitikimai, kurių metu aptariami visiems aktualūs klausimai. Visa ši informacija yra apibendrinama, padaromos išvados ir tęsiamas dialogas su valdžios atstovais dėl reikalingų permainų tam tikrose srityse. Ši sistema taip supaprastina bendradarbiavimą, kad vyriausybė išgirsta, ko reikia 300 įmonių, iš vienų lūpų.
- Koks Jūsų nuomone turėtų būti kitas žingsnis Lietuvos sistemoje, kad sukurtume tinkamą terpę socialinių verslų vystymuisi?
Mano nuomone, reikia padaryti du dalykus. Pirmiausia, valdžios institucijos turi persvarstyti strateginį planą ir įstatymus, susijusius su socialinių verslų vystymu. Tačiau reikia nepamiršti ir socialinio verslo sektoriui tenkančios atsakomybės: jei norite vystyti rimtą verslą, turite nustoti kivirčytis dėl menkniekių ir pademonstruoti vienybę. Turite pradėti elgtis apgalvotai, planingai eiti išvien, pasirinkti tinkamą ir efektyvią bendravimo su Vyriausybe formą.
- Kaip nevyriausybinės organizacijos gali daryti įtaką Vyriausybei ir išlaikyti kontaktą su ja?
Reikia parodyti iniciatyvą. Iniciatyvos rodymas reiškia: „Aš imuosi veiksmų“, „Aš nelaukiu nurodymų iš valdžios“. Prieš šešerius metus Britų tarybos švietimo ir informacijos centras sukūrė programą, pavadintą „Kūrybiniai miestai“ („Creative Cities“). Lenkijoje, Varšuvoje man teko kalbėti dviejuose šios programos renginiuose. Ten dalyvavo žmonės iš viso pasaulio, kurie suprato, jog jei jie nesiims veiksmų, projekto ateitis bus labai miglota. Jie negalėjo tiesiog sėdėti ir laukti Britų Tarybos sprendimo dėl finansavimo. Taigi, dalyviai sukūrė Facebook puslapį, kuris vis dar turi 1700 narių, tebeteigiančių: „Aš vis dar dalyvauju“, „Kas norėtų prie manęs prisijungti?“ ir t.t. Valdžios atstovai nesukurs mums LinkedIn, Facebook ar Twitter – tai turėsime padaryti patys. Ir tai iš tiesų yra paprasta – kad tai įvyktų, nereikia mesti kasdienių rutininių darbų.
- Kita problema yra tokia, kad nevyriausybinės organizacijos dažnai turi konkuruoti su stambiomis įmonėmis, kad atkreiptų valdžios dėmesį. Kaip tokiu atveju jos gali tikėtis padaryti didesnę įtaką? Ar tai priklauso nuo įstatyminės bazės ir supratimo apie socialinį verslą šalyje?
Netgi Jungtinėje Karalystėje, kur supratimas apie socialinį verslą yra daug brandesnis nei Lietuvoje, susiduriame su įtakos problemomis. Socialinis verslas yra priverstas varžytis su didelėmis pasaulinėmis kompanijomis, o tai išties yra nelengva. Norėdama suvienodinti galimybes, JK valdžia bando sumažinti kai kurių kontraktų dydį. Pavyzdžiui, jei būtų skelbiamas konkursas aprūpinti maistu visas mokyklas nacionaliniu lygmeniu, o tai reikštų, jog reikės pasiūlyti septynis milijonus patiekalų už geriausią kainą, žinoma, socialinis verslas nepajėgtų to padaryti. Todėl Vyriausybė konkursus skelbia ne nacionaliniu, bet regioniniu lygmeniu. Tokiu būdu reikalavimų išpildymo (reikalingų resursų) dydis yra padalinamas į mažesnes dalis, ir nevyriausybinės organizacijos gali lygiaverčiai dalyvauti konkursuose su kitomis kompanijomis. Kitas būdas, kurio gali imtis nevyriausybinės organizacijos – tai kurti konsorciumus (vienytis). Pavyzdžiui, skelbiamas konkursas tiekti maistą senyvo amžiaus žmonėms. Tarkime, reikia pasiūlyti 10 000 patiekalų, nors jūsų organizacija pajėgi aprūpinti tik 5000. Tokiu atveju jūs galite šiam projektui pakviesti bendradarbiauti kitas dvi socialinio verslo organizacijas, kurios gali pasiūlyti 2000 ir 3000 patiekalų. Kiekviena atskirai šio projekto imtis nepajėgtumėte, tačiau susivienijusios jūs galite jį laimėti. Vėlgi, tai priklauso nuo patirties ir sektoriuje dalyvaujančių organizacijų brandos.
- Šis pasiūlymas geras, tačiau visa tai priklauso nuo valdžios sprendimų. O ką galėtų padaryti pačios nevyriausybinės organizacijos? Kokių veiksmų patartumėte imtis, kad valdžia jas pastebėtų?
Yra du keliai: nevyriausybinės organizacijos privalo laikytis įsipareigojimų, taip pat socialiniai verslai turi didinti valdžios pasitikėjimą ir bendravimą, kalbėdami taip: „Pasižiūrėkite, mes galime padaryti tai, jūs galite mumis pasitikėti tokiais klausimais, mes viską darome protingai, mąstome versliai, kaip ir didžiosios kompanijos, tik jei norite dirbti su mumis, turite siūlyti mažesnės apimties tikslus ir sąmatas, kad ir mes galėtume dalyvauti konkursuose.“. Šiandieninė situacija Jungtinėje Karalystėje yra 30 metų bendradarbiavimo tarp nevyriausybinio sektoriaus ir valdžios institucijų rezultatas. Galiausiai, paskutinius penkis/ dešimt metų JK valdžia pripažįsta, jog supranta, ką gali padaryti socialinis verslas. Per krizės metus buvo pastebėta, jog tik socialinis verslas rodė augimo požymius, kai tuo tarpu daug tradicinių verslų žlugo. Valdžia sukluso ir pradėjo galvoti: „Jei socialinis verslas klesti, esant nepalankioms ekonominėms sąlygoms, tuomet kokių aukštumų jis gali pasiekti, kai terpė palanki verslui?..“. Tai neįvyksta greitai ir nepriklauso nuo to, kurioje valstybėje bandote prasimušti kelius. Kultūrine prasme turėti nacionalinį braižą yra didelis iššūkis, nes netgi pačių šalių viduje galima rasti skirtumų tiek tarp regionų, tiek tarp verslų. Socialinis verslas siūlo koncentruotis į bendrus iššūkius ir problemas tarp skirtingų kontekstų. Šis mechanizmas veikia regioniniu, nacionaliniu bei tarptautiniu lygmeniu.
- Jei įsivaizduotumėte laiko juostą, turinčią pradžią ir galutinį tikslą, kuriame taške dabar matytumėte Lietuvą?
Pabaigos nėra. Yra pradžia, po kurios socialinis verslas, kaip verslo modelis, nuolat vystosi ir kinta. Manau, jog Lietuvoje šis sektorius yra pusiaukelėje tarp pradžios ir visaverčio funkcionavimo biudžeto, pajamų, paramos, struktūros, įstatymų rėmuose, priklausomai nuo valdžios institucijų ir pačio sektoriaus apibrėžties. Tiesą sakant, manau, jog šiems apribojimams didelę įtaką vis dar daro vyresnioji karta, užaugusi Sovietų Sąjungoje, kur vyravo požiūris: „Jums nieko nereikia daryti, mes viską padarysime už jus“. Jaunų žmonių požiūris kinta, tačiau vis dar yra mąstančių, jog „Mums nereikia imtis iniciatyvos, tiesiog eiti ir daryti, nes kažkas tai gali padaryti už mus“. Visgi faktas, jog jaunoji karta keičiasi, nuteikia pozityviai. Vis aktyvesnė visuomeniniame gyvenime tampa karta, kuri gimė po Sovietų Sąjungos žlugimo. Šiandien Lietuva, būdama nepriklausoma 25-erius metus, kelia tokius klausimus: „Kur mes toliau eisime? Ką mums dabar daryti?“. Mano manymu, tai jaunai šaliai yra daug svarbiau nei nerimauti, kuriame taške ant laiko linijos ji šiuo metu yra. Turite jauną, veiklią, rūpestingą, ypatingai talentingą, labai gerai išsilavinusią darbo jėgą – visi šie dalykai pranašauja šviesią ateitį socialiniam verslui. Tiesiog reikia rasti patį tinkamiausią būdą pradėti ir tęsti.
Comments are closed.